Buvo kartą berniukas, vardu Matas. Ir reikia pasakyti – Matui gyvenime sekėsi. Labai.
Žaislų jis turėjo tiek, kad kambary vos tilpo. Mašinytės stovėjo eilėmis kaip tikroje stovėjimo aikštelėje, kaladėlių užteko keliems bokštams iš karto, o meškiukų ir kitų pliušinių draugų buvo tiek, kad nakčiai jie net nesutilpdavo į lovą. Vieni keliaudavo ant grindų, kiti – ant kėdės, treti laukdavo savo eilės spintoje.
Bet jei paklaustumėt Mato, ko jis turi daugiausia, jis tikriausiai nė nepagalvotų apie žaislus. Nes labiausiai Matas turėjo meilės. Mama mylėjo. Tėtis mylėjo. Močiutės ir seneliai – irgi negailėjo nei glėbių, nei bučinių. Per dieną jų susikaupdavo tiek, kad jei būtų reikėję skaičiuoti, Matui pristigtų pirštų. Ir ant rankų, ir ant kojų.
Vieną popietę Matas sėdėjo tarp savo žaislų – apsuptas mašinyčių, kaladėlių ir viso to gerumo – ir susimąstė. O mąstyti Matas mokėjo rimtai, susiraukęs, lyg spręstų patį svarbiausią pasaulio klausimą.
„Man visko tiek daug,“ – pagalvojo jis. „Tiek žaislų. Tiek meilės. Tiek glėbių. Gal... gal viso to net per daug vienam?“
Ir tada jam šovė mintis. Tokia paprasta ir tokia gera, kad net pats nustebo, kaip anksčiau nesusiprotėjo.
„O gal galėčiau su kažkuo pasidalinti?“
Pasidalinti žaislais (na, gerai – gal ne visais, gal ne mašinytėmis, bet bent dalimi tai tikrai). Pasidalinti kaladėlėmis. Pasidalinti mama ir tėčiu. Net močiutėmis ir seneliais. O svarbiausia – pasidalinti visa ta meile, kurios jam buvo skirta tiek daug.
Ilgai negalvojęs, Matas nusprendė imtis veiksmų. Surado telefoną, surinko numerį – tą patį, slaptą, kurį žino tik vaikai – ir užsakė ypatingą pristatymą. Ne žaislą. Ne saldainį. O mažą draugą. Tokį, kuris pasiliktų visam gyvenimui.
Gandras užsakymą priėmė rimtai. Pasakė – bus. Tik truputį teks palaukti, nes tokie pristatymai skubos nemėgsta. O kas tiksliai atskris – broliukas ar sesutė – kol kas paslaptis. Net gandras dar neišduoda. Sako, tegul būna staigmena.
Tad dabar Mato namuose visi laukia. Žiūri pro langą, ar nesimato ko sparnuoto danguje. O gandras, sako, žada atskristi žiemą – kai už lango bus balta, o namuose šilta.
Kažkur sausį.
